Kaip padėti gabiam vaikui?

Šįryt atsisėdau išgerti kavos ir įsijungiau socialinius tinklus. Pirmasis mano dėmesį patraukęs įrašas buvo mamos Kristina pasidalinimas kitos mamos mintimis po Lietuvos Respublikos Seime vykusios diskusijos apie gabių ir talentingų vaikų ugdymą.

Sėdau rašyti šį tekstą, bet nebaigiau, nes teko lėkti į darbus.

Po šios dienos susitikimo su Apvalaus kvadrato ir Klaužados tėveliais, supratau mūsų stiprybę. Ačiū Jums!

Mes girdime ir mokomės drauge. Aš mokausi ir tikrai drąsiai dabar džiaugiuosi šia brandžia bendruomene.

Kristiną ir jos dukrą Ermina pažįstu. Su Ermina teko susipažinti šią vasarą Palangoje, Nomeda Kazlaus stovykloje. Nepaprastai gabi, talentinga mergaitė, kurioje matau didžiulį potencialą. Džiaugiuosi jos pasiekimais, o dar labiau žaviuosi Erminos mamos Kristinos atsidavimu, pastangomis ir tikėjimu savo vaiku. Ir kaip tik vakar, pamačiusi, kad Ermina dainuos koncertuose drauge su Nomeda, neapsakomai džiaugiausi, nes žinau, kaip dirba Nomeda ir kiek daug ji atiduoda savo mokiniams.

Būdama ne tik mama, bet ir pedagogė, puikiai suprantu, kiek daug už tokio gabaus vaiko pasiekimų slypi nematomo darbo. Kiek tai kainuoja visai šeimai: laiko, finansinių išteklių, emocinių jėgų, sudėtingų sprendimų ir nuolatinio derinimo.

Skaitydama pagalvojau: o kas būtų, jeigu šalia tokio vaiko nebūtų taip stipriai juo tikinčios ir tiek daug galinčios ir pasirengusios dėl jo padaryti šeimos? Ar jo talentas turėtų tokias pačias galimybes augti?Štai čia ir prasideda klausimai ne tik tėvams, bet ir mums, pedagogams, mokyklų vadovams, visai švietimo sistemai.

Per tuos metus švietime sutikau labai skirtingų vaikų. Vieniems reikia daugiau laiko, kantrybės, pagalbos, kitokio paaiškinimo. Kitiems – didesnių iššūkių, spartesnio mokymosi tempo, gilesnių žinių ir galimybės eiti gerokai toliau, nei numato įprasta ugdymo programa.

Paskutiniu metu ne kartą kalbėjome su kolegomis ir tėvais, ir vis dažniau savęs klausiau: ar kalbėdami apie įtraukųjį ugdymą nepamirštame tų vaikų, kuriems įprastos ugdymo programos tiesiog per mažai?Šiandien daug dėmesio skiriame vaikams, patiriantiems mokymosi sunkumų, turintiems raidos sutrikimų ar kitų specialiųjų ugdymosi poreikių. Tai yra būtina. Tokiems vaikams reikia mūsų profesionalumo, dėmesio, kantrybės ir tinkamai organizuotos pagalbos. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad specialieji ugdymosi poreikiai mūsų sąmonėje vis dar siejami tik su sunkumais ar sutrikimais.

O kaip gabūs vaikai?

Juk ir jų ugdymosi poreikiai gali būti ypatingi. Tik jiems kartais reikia ne papildomo paaiškinimo, o sudėtingesnio klausimo, ne daugiau laiko tai pačiai užduočiai, o galimybės judėti greičiau. Ne nuolat kartoti tai, ką jau moka, o tyrinėti tai, ko dar nežino.

Gabus vaikas yra žmogus, kuriam reikia ypatingo mūsų dėmesio!Deja, vis dar pernelyg dažnai manome: gabus, vadinasi, susitvarkys pats. O jeigu nesusitvarko? Jeigu nuobodžiauja pamokose? Jeigu slepia savo gebėjimus, kad neišsiskirtų? Jeigu ilgainiui praranda motyvaciją? Jeigu iš jo nuolat tikimasi puikių rezultatų, bet niekas nepaklausia, kiek pastangų ir emocinių jėgų jam tai kainuoja?

Dar viena tema, apie kurią mums, pedagogams, nėra labai patogu kalbėti – mūsų pačių santykis su talentingu vaiku.

Pripažinkime, ne visada mokame džiaugtis mokiniu, kuris žino daugiau, klausia sudėtingiau, mąsto kitaip ar pasiekia tai, ko patys nesame pasiekę. Kartais atsiranda profesinio nesaugumo, susierzinimo, gal net pavydo. Kartais toks vaikas tampa nepatogus, nes jam reikia kitokių sprendimų, papildomo dėmesio, lankstumo. Ir tada vietoj pagalbos išgirstame: „pamokos svarbiau“, „visiems taisyklės vienodos“.

Bet ar vienodos taisyklės visada reiškia vienodas galimybes?

Įsivaizduokime vaiką, kuris savaitę atstovavo Lietuvai tarptautinėje matematikos olimpiadoje, sporto varžybose ar muzikos konkurse. Grįžo po ilgos kelionės, repeticijų, intensyvaus pasiruošimo, didžiulės emocinės įtampos. O kitą rytą jo laukia keli kontroliniai darbai ir krūva užduočių už praleistas pamokas.

Ar taip ugdome atsakomybę? O gal kartais tiesiog baudžiame vaiką už jo talentą?

Žinoma, talentas neatleidžia nuo pareigos mokytis. Tačiau lankstumas nėra nuolaidžiavimas. Tai gebėjimas sudaryti sąlygas vaikui siekti tų pačių išsilavinimo tikslų jam tinkamu keliu.

Pasaulyje gabių vaikų ugdyme taikomi įvairūs sprendimai. Suomijoje individualizuojamas mokymasis, sudaromos galimybės gilinti žinias ir pritaikyti ugdymo tempą. Singapūre taikomos specialios gabių mokinių ugdymo ir gebėjimų plėtojimo programos. Jungtinėse Amerikos Valstijose naudojamas ugdymo turinio gilinimas, mentorystė, galimybė mokytis aukštesniu lygiu.

Skiriasi švietimo sistemos, tačiau svarbiausia mintis ta pati: vaiko gebėjimai turi būti ne priežastis jį stabdyti, o pagrindas ieškoti tinkamiausio ugdymo kelio.

Ir čia matau dar vieną labai svarbią galimybę – savivaldų/savarankišką ugdymą(si).

Tai kryptis, kuria jau ne vienus metus einame Apvalaus kvadrato mokykloje ir Klaužados darželiuose. Kuo daugiau dirbu su vaikais, tuo labiau įsitikinu, kad vienodas mokymosi tempas visiems nėra teisingas sprendimas.

Savivaldus ugdymas ir savarankiškumas padeda vaikui pažinti savo gebėjimus, kelti tikslus, planuoti mokymąsi, stebėti pažangą, reflektuoti ir palaipsniui prisiimti atsakomybę, o mokytojui suteikia galimybę matyti ne tik tai, ko vaikas dar nemoka, bet ir tai, kiek toli jis jau gali eiti.

Gabiam vaikui tai ypač svarbu. Jeigu jis tam tikroje srityje jau yra gerokai pažengęs, kodėl turėtų laukti, kol jį pasivys visi kiti? Kodėl negalėtų gilintis, tyrinėti, kurti, spręsti sudėtingesnių problemų?

O jeigu intensyviai sportuoja, muzikuoja ar dalyvauja tarptautinėse olimpiadose, kodėl negalėtume kartu suplanuoti jo mokymosi taip, kad nereikėtų rinktis tarp talento ir išsilavinimo?

Žinoma, vien akanka. Reikia mokytojo profesionalumo, individualizuotų užduočių, lankstaus mokymosi organizavimo ir tikros partnerystės su šeima.

Savivaldus ugdymas nėra vaiko palikimas mokytis vienam. Tai suaugusiojo pagalba vaikui išmokti valdyti savo mokymąsi.

Noriu paklausti mūsų, pedagogų: ką kiekvienas galime padaryti jau rytoj?

Aš žinau:

•  Pastebėti. Ne tik vaiką, kuris laimi olimpiadas ar konkursus. Bet ir tą tylų, kuris konstruoja, tyrinėja, kuria, mąsto neįprastai ar užduoda klausimus, į kuriuos patys ne visada turime atsakymus.
• Nustoti gabiam vaikui duoti tiesiog daugiau to paties darbo. Jeigu jis jau moka, pasiūlykime sudėtingesnę problemą, tyrimą, kūrybinį projektą. Leiskime mokytis pagal jo gebėjimus.
• Bendradarbiauti su šeima. Ne laukti, kol tėvai ateis prašyti išimčių, o patiems pasiūlyti sprendimus. Sudaryti individualų mokymosi planą, protingai paskirstyti atsiskaitymus, padėti suderinti mokslą su intensyvia menine, sportine ar moksline veikla.
• Ieškoti mentorių, universitetų, mokslininkų, menininkų, trenerių, organizacijų, galinčių padėti talentui augti. Mokytojas neprivalo visko žinoti (ir tai tikrai ne katastrofa). Tačiau jis gali būti žmogus, kuris atveria vaikui duris.
• Pasirūpinti tęstinumu. Vaiko galimybės neturi pasibaigti vien todėl, kad pasikeitė mokytojas ar mokyklos vadovas. Pagalba gabiam vaikui neturėtų priklausyti tik nuo vieno žmogaus geranoriškumo.

Daugeliui šių sprendimų nereikia milžiniškų investicijų. Tačiau reikia mūsų požiūrio pokyčio, profesinės drąsos ir noro susitarti.

Ir dar vienas dalykas, kurio nenorėčiau pamiršti.