Ar dar išdrįstame savo vaikams pasakyti „ne“?

Šį rytą geriu kavą ir galvoju apie ribas. Apie tas, kurias brėžiame kitiems, kurias leidžiame peržengti, kurias kartais patys pamirštame. Ir, žinoma, apie vaikų ribas. Gal todėl, kad pastaruoju metu vis dažniau matau situacijas, kai vaikas labai aiškiai ieško
ribos, o šalia esantis suaugęs žmogus jos tarsi bijo. Bijo vaiko pykčio, ašarų, nusivylimo. Bijo pasakyti „ne“, nes nori būti suprantantis, mylintis, geras.

Ir tada pagalvoju… O gal kartais meilę vaikui suprantame per siaurai? Gal meilė visgi yra ne tik apkabinti, išklausyti, padėti ir leisti. Gal meilė kartais yra labai ramiai pasakyti: „Deja. Šito nedarysime.“ Ir atlaikyti tai, kas bus po to.

Apie vaikų laisvę šiandien kalbame daug, ir gerai, kad kalbame. Apie teisę rinktis, būti išgirstam, reikšti jausmus, augti savarankiškam. Visa tai labai svarbu. Tačiau kuo ilgiau esu mama ir kuo daugiau metų dirbu su vaikais, tėvais bei mokytojais, tuo dažniau
savęs klausiu: ar kalbėdami apie laisvę kartais nepamirštame ribų?

Vaikui ribos nėra bausmė. Jos yra saugumas ir aiškumas. Jos padeda suprasti, kur galiu rinktis, kur prasideda mano atsakomybė, kur baigiasi mano norai ir prasideda kito žmogaus teisės. Vaikai ribas tikrina nuolat. Kartais gudrauja, kartais manipuliuoja, kartais
tiesiog nori suprasti, ar mūsų pasakytas „ne“ iš tikrųjų reiškia „ne“. Ir jeigu dešimt kartų pasakome „ne“, o vienuoliktą kartą nusileidžiame, vaikas išmoksta ne ribos. Jis išmoksta, kad reikia pabandyti vienuoliktą kartą.

Aš pati tikrai ne visada žinojau, kaip teisingai tas ribas brėžti. Vaikus auginome kartu su vyru ir kartu su jais augome mes patys. Buvo situacijų, kai per greitai puoliau gelbėti, kai nusileidau, nors reikėjo išlaikyti savo sprendimą, ir tikriausiai buvo tokių,
kai buvau per griežta. Daug ko išmokau ne iš knygų, o iš savo klaidų ir jų pasekmių. Tėvystėje nėra atsakymų knygos, kurią perskaitęs viską padarysi teisingai.

Man atrodo, viena didžiausių šiandienos tėvystės problemų yra mūsų baimė dėl vaiko nepasitenkinimo. Mes norime, kad jis būtų laimingas, todėl dažnai skubame gelbėti: pamiršo – nuvežame, neatliko – paaiškiname už jį, išleido pinigus – duodame dar, suklydo –
naikiname pasekmes. Visa tai darome iš meilės, bet meilė ir nuolatinis gelbėjimas nėra tas pats. Kartais vaikui reikia leisti patirti mažą savo sprendimo pasekmę šiandien, kad rytoj gyvenimas tos pačios pamokos nepateiktų daug skaudžiau.

Vaiko jausmus turime priimti, bet neturime jų bijoti. Galima pasakyti: „Matau, kad pyksti, bet mušti negalima.“. Galima suprasti, kodėl vaikas taip pasielgė, ir kartu aiškiai pasakyti, kad taip elgtis negalima.

Suprasti nereiškia pateisinti. Ir pasekmė nėra bausmė. Jei išpylei, padedi išvalyti. Jei sugadinai, prisidedi taisant. Jei sulaužei susitarimą, turi suprasti, kad kitą kartą laisvės gali būti mažiau. Taip vaikas mokosi, kad jo sprendimai turi svorį, o laisvė
visada eina greta atsakomybės.

Labai dažnai prisimenu savo kolegės Vilijos žodžius: „Nebijokime, kad vaikai mus girdi. Bijokime, kad jie mus mato.“. Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo stipresnė man atrodo ši mintis. Galime valandų valandas kalbėti apie pagarbą, atsakomybę ir susitarimus,
bet vaikas pirmiausia mato, kaip gyvename mes. Kaip kalbame su kitais, kaip elgiamės supykę, ar laikomės pažadų, ar mokame atsiprašyti. Galime reikalauti, kad vaikas padėtų telefoną prie stalo, bet jis puikiai mato mūsų telefoną šalia lėkštės. Galime mokyti pagarbos, bet jis girdi, kaip kalbame apie žmogų, kuris ką tik išėjo pro duris. Galime reikalauti atsakomybės, bet jis mato, kaip greitai dėl savo ar jo nesėkmių randame kaltą ką nors kitą.

Vaikai mus mato. Ir tai daug stipriau už tai, ką jie iš mūsų girdi. Todėl ribos prasideda ne nuo vaiko. Jos prasideda nuo mūsų. Negalime mokyti pagarbos žemindami, reikalauti savitvardos patys jos neturėdami, kalbėti apie atsakomybę nuolat ieškodami kaltų.
Ir negalime tikėtis, kad vaikas gerbs mūsų ribas, jeigu patys negerbiame nei savųjų, nei kitų žmonių ribų.

Iki šiol ne visada žinau, kaip elgtis, kai matau iš šalies akivaizdų vaiko ribų nebuvimą, manipuliaciją, pyktį ir visiškai pasimetusį suaugusį žmogų. Kaip mamai ir pedagogei kartais labai norisi prieiti ir padėti. Pasakyti: nebijokite jo pykčio, jis praeis.
Jūsų vaikas dabar ne prašo. Jis tikrina, ar jūs vis dar laikote ribą. Tačiau kartu suprantu, kad ir tai yra riba. Ne kiekvienas žmogus pasiruošęs priimti patarimą ir ne visada aš turiu teisę jį duoti.

Todėl dažnai belieka rašyti. Su viltimi, kad kažkas perskaitys ir atpažins save. Kad pavargusi mama supras, jog vaiko pyktis nereiškia, kad ji bloga mama. Kad tėtis prisimins, jog pasakyti „ne“ nėra meilės trūkumas. Kad kažkas savęs paklaus: ar aš dabar tikrai padedu savo vaikui, ar tiesiog gelbėju jį nuo kiekvieno nemalonaus jausmo ir jo paties pasirinkimų pasekmių?

Vaikui reikia suaugusio žmogaus. Ne tobulo ir ne viską žinančio, bet gebančio prisiimti atsakomybę būti suaugusiu. Žmogaus, kuris kartais pasakys „ne“, kartais pripažins, kad suklydo, kartais atsitrauks ar išlaikys ribą, nors vaikas pyks. Kartais nepadės, nors
galėtų. O kartais, priešingai, supras, kad vaikui dabar reikia ne pamokos, o apkabinimo.

Mes visą gyvenimą mokomės atskirti šiuos momentus. Aš taip pat mokausi. Mokausi kaip mama, kaip pedagogė ir kaip žmogus. Vienas brandžiausių dalykų, kurį galime pripažinti sau ir savo vaikams, yra labai paprastas: aš ne visada žinau, bet galvoju, mokausi ir stengiuosi suprasti. Augindami vaikus mes ne tik juos ruošiame gyvenimui. Jie labai daug ko išmoko ir mus.

Dėl to vis grįžtu prie upės krantų metaforos. Vaikystėje tuos krantus gana aiškiai brėžiame mes. Vėliau po truputį atsitraukiame ir leidžiame vaikui vis daugiau spręsti pačiam. Tačiau mūsų užduotis nėra vieną dieną visus krantus pašalinti.