Kaip pasiruošti žingsniui nuo darželio į mokyklą?

Priešmokyklinis ugdymas reikalauja žaisti, o pirmos klasės programa iškart trenkia akademiniu šoku. Dvi tos pačios sistemos dalys kuria visiškai skirtingas realybes, o tėvai lieka nežinios įkaitais. Mūsų sprendimas šiai problemai paprastas – tęstinė ugdymo filosofija.. Klaužados darželyje ir Apvalaus kvadrato mokykloje tai – savivaldžio ugdymosi metodai, padrąsinanti ir palaikanti darbo bei mokymosi aplinka, ir individualiosios psichologijos pagrindu kuriamas socialinių-emocinių kompetencijų ugdymas. 

Mūsų požiūris – mokyti vaikus ieškoti atsakymų, o ne žinoti atsakymą. Savivaldžio ugdymosi tikslas – mokyti vaikus mokytis sąmoningai, taikant ir pridedant atitinkamus metodus ir technikas palaipsniui, sulig vaiko raida. 

Pagaliau pradėta plačiau kalbėti ne apie vienodus reikalavimus visiems vaikams, o apie gebėjimą mokyti skirtingus vaikus skirtingais būdais. Savivaldaus mokymosi principai leidžia kiekvienam vaikui augti nuo savo starto linijos, o ne nuo dirbtinai nustatyto vidurkio. Tokiu būdu stipresni vaikai nėra stabdomi, o tiems, kuriems reikia daugiau laiko, nesukuriamas nesėkmės jausmas jau pirmosiomis mokyklos dienomis.

Kai dirbame gerbdami individualius vaiko gebėjimus, interesus ir pažangą, laimi visi. Vaikai patiria daugiau mokymosi džiaugsmo, stiprėja jų pasitikėjimas savimi, jie tampa aktyviais savo mokymosi kūrėjais. Pedagogai gali geriau atliepti mokinių poreikius, matyti realią pažangą ir kurti stipresnį ryšį su vaikais. O tėvai jaučia daugiau ramybės, nes jų vaikas nėra nuolat lyginamas su kitais ar vertinamas pagal vieną standartą.

Pasirengimas mokyklai – tai daugiau ir plačiau, nei mokėjimas skaityti ar skaičiuoti. Visų pirma tai vaiko bendrųjų kompetencijų klausimas, todėl ugdymosi pažanga vertintina keliant klausimus, kiek vaikas pasitiki savimi, kiek saugiai jaučiasi bandydamas naujus dalykus, kaip jam sekasi bendrauti, susitarti, būti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais. Svarbu yra, kiek vaikas geba išbūti, išlaikyti dėmesį, palaukti eilėje, paprašyti pagalbos. Bendrai tai vadinama vaiko branda mokyklai. 

Praktiškai – labai svarbu, kad žmonės, kurie dirba su ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikais mokytų juos savo pavyzdžiu: kaip aš elgiuosi, jei suklydau? Kaip išbūnu su nemaloniais jausmais, kai „nesigauna“? Kaip stabdau netinkamą elgesį ir kaip reaguoju, kai vaikas ateina paprašyti pagalbos, nes jam ar jai nepavyko sustabdyti draugo netinkamo elgesio. Visa tai – savarankiškumo ir saviugdos filosofija, kuria remiasi visa mūsų darželio bei mokyklos bendruomenė. Auginame mąstantį, atsakingą žmogų: mokomės priimti sprendimus, ir svarbiausia – supratimą, kad mes visada turime pasirinkimą; mokomės, kad drauge su laisve ir savarankiškumu eina atsakomybė už savo sprendimus ir pasekmės dėl to, kaip pasirenkame; mokomės būti savarankiškais bendruomenės nariais ir valstybės piliečiais, nuo kurių pasirinkimų priklauso, kaip keisis dalykai šioje bendruomenėje ir valstybėje. 

Jei vaikai jaučiasi saugūs kasdieniame santykyje su mokytojais, jei jie girdi padrąsinimą, o ne pagyrimus, jei su vaikais kalbame aiškindami susitarimų argumentus, o paskui laikomės tų susitarimų, vaikai auga pasitikintys savimi ir šalia esančiais. Tada ir į pirmąją klasę jie ateis smalsūs, motyvuoti, pasiruošę ir galintys mokytis. Padrąsinanti ir stimuliuojanti mokymosi aplinka, mokytojai, kuriantys lygiavertišką ir pasitikėjimu bei pagarba grindžiamą santykį yra geras startas žengti į žinių pasaulį ir pasiekti akademinių aukštumų. Nes pirmoje klasėje tikrai galima išmokti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Daug sunkiau išmokyti vaiką pasitikėti savimi, nebijoti suklysti, drąsiai klausti, kurti, tyrinėti ir neprarasti mokymosi džiaugsmo.