„Kartą atėjau fotografuoti mokyklos bendruomenės, vaikų ir mokytojų, erdvių, ir man čia taip patiko, kad nusprendžiau paklausti vadovės Vilijos, ką dar galiu čia nuveikti“, – apie pirmąją pažintį su Apvalaus kvadrato mokykla pasakoja Jurgita Kunigiškytė, mokyklos fotografijos būrelio vadovė.
Jai, kaip ir daugeliui, pirmą kartą užsukusiems į šią mokyklą, pirmiausia, įspūdį paliko jauki, kūrybiška fizinė aplinka, kiekvienais metais klases, koridorius dekoruojama vis kitos temos akcentais, kaip šių metų jūros, vandenynų tematika.
„Man labai gerą įspūdį, kiek spėjau susidaryti tarp fotosesijų, paliko kolektyvas, bendruomenė: draugiška, atvira naujovėms. Bet viskas prasideda nuo vadovo, ir kaip jis priima, kaip geba burti komandą, diegti inovacijas ar pokyčius. Kai norisi dirbti su tais, kuriais tiki, kurie patinka, tai tiesiai šviesiai ir paklausiau, kuo galiu dar prisidėti. Tiesą sakant, net nesitikėjau pasiūlymo vesti būrelį, nes mano darbinės patirtys labiau susiję su rinkodara, socialiniais tinklais. Po šio susitikimo grįžus namo, man sproginėjo galva nuo minčių, idėjų, ir jau kitą rytą Vilijai nusiunčiau 3 mėn. būrelio programą. Pamaniau, kad tai būtų nuostabi patirtis, nauja, kitokie iššūkiai, nors jau esu anksčiau dėsčiusi Vilniaus universitete, tačiau tai buvo visai kitokia auditorija“, – pasakojo J. Kunigiškytė.
Paklausta, kaip sekasi būrelyje, fotografė pasakoja, pirmiausia mokanti vaikus supratimo apie šviesą, kompoziciją.
„Mokau vaikus pamatyti, pastebėti objektus kitaip. Kol kas dar nebuvo daug užsiėmimų, pakeitėme būrelio dieną, kad nesidubliuotų su kita populiaria popamokine veikla ir dabar renkamės pirmadieniais. Būrelyje – 9 vaikai, 2 – 4 klasių mokiniai, ir nors jie skirtingo amžiaus, tačiau užduotys pritaikytos ir stengiuosi, kad visi būtų įtraukti.
Kiekviena pamoka turi temą. Pirmosios buvo apie šviesą – reikėjo ją atpažinti, ar ji natūrali, ar dirbtinė. Mokėmės komponuoti kadrus, kurie traukia žvilgsnį, moko vaikus kūrybiškumo, kurti kontrastingas kompozicijas su skirtingais objektais, matyti iš kito kampo vaizdo perspektyvą Nustebino vaikų žinios ir tai, kaip nepaprastai greitai jie susigaudo, yra imlūs ir smalsūs.
Fotografuojame su telefonais, keli vaikai atsineša skaitmeninius fotoaparatus. To pilnai pakanka. Kadangi telefonuose įdiegti limitai, kartais tenka prašyti tėvų juos pratęsti, kad būtų galima užbaigti darbus“, – paaiškino J.Kunigiškytė.
Artimiausiuose užsiėmimuose planuojama daugiau dėmesio skirti spalvoms, juodai baltai fotografijai, vaikai mokysis rengti fotoreportažus, kurti istorijas, fotografuoti portretus, maistą.
„Vaikai jau žino, kodėl centre esančio objekto nuotrauka – „ne lygis“. Mokėmės fotografuoti skirtingus raštus, faktūras, atsinešiau tam daug priemonių: stiklo, marmuro, kailio, medžio, metalo, maisto, makaronų ir kt. Vaikai sukūrė įspūdingų darbų, o paskutinėje pamokoje padaryti antrokių darbai, sakyčiau, jau verti parodų. Net susižavėjimo laiškus rašiau mergaičių tėvams.
Iš tiesų, kas mane žavi labiausiai mokykloje – tai ne infrastruktūra, o žmogiškasis ryšys, mokytojai ir jų inovatyvūs darbo metodai, priemonės“, – akcentavo fotografė.
