Mokytojo Mindaugo Grigaičio straipsnyje LRT.lt portale išsamiai buvo aptarta, kaip Harvardo universitetas švelnina reikalavimus studentų kompetencijų lygiui, ir kaip tą patį, tik, matyt, dar drastiškiau daro mūsų Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) rasdama vis gilesnių įdubų reikalavimų kartelei nuleisti. Kas ir kaip būtų gaila ar apmaudu, šita lūkesčių ir galimybių mažinimo pasiutpolkė programuojama daug anksčiau. Kita vertus, mokykloje kaip tik laikas ir vieta išmokti mokytis.
Taip, mokykloje išmokstame skaityti ir rašyti, skaičiuoti ir lyginti, stebėti, komunikuoti, planuoti, susikaupti, gilintis, ieškoti sprendimo savarankiškai, bendradarbiauti, kai turim sutelkti jėgas. Atnaujintose Bendrosiose ugdymo programose akcentuota kompetencijų ugdymo svarba.
Galima svarstyti, kodėl tarp išvardintųjų mokytinų kompetencijų paskutinėje dokumento versijoje neliko mokymosi kompetencijos. Ar stebėtis, kodėl socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos kompetencija buvo „sulydyta“ į vieną. Ir nors kiekvieną dalyką galima nuolat tobulinti, kompetencijų ugdymo reikšmės supratimas yra geras dalykas.
Į mokyklą ateiname mokytis ir išmokti. Priminkime tai sau ir vaikams.
Mokykloje mokomės, kad kiekvienas atliekamas darbas turi tikslą, kaskart vaikai perklausia, „kam reikia tai daryti“, ir mokytojus sugrąžindami į realybę susimąstyti, kokias kompetencijas ugdome imdamiesi konkrečių temų ar darbų. Lygiai svarbu, kaip vertiname tų kompetencijų išmokimą ir kur tai atsispindi. O tiksliau – kiek harmoningai tai matome bendrame vaiko ugdymosi pasiekimų kontekste. Juk atsivertus elektroninį dienyną geriausiu atveju matome dalykų pažymius, atspindinčius sukauptų žinių lygį.
Ar vertinama komunikavimo, kultūrinė, pilietiškumo kompetencija? Kaip atspindimas pažinimo kompetencijos lygis? O socialinė kompetencija? O kompetencija mokytis? Kiek nuosekliai lavinamas ir įtvirtinamas vaikų gebėjimas susikaupti, gilintis, atkakliai ieškoti sprendimo, užduoti klausimą, prašyti pagalbos, priimti pasiūlymą, analizuoti jį, argumentuoti savąjį atsakymą, kuris teisingas, nors ir kitu keliu atrastas.
Savivaldžio ugdymosi metodai ir praktikos, tampančios kasdiene darbo ir mokymosi rutina, formuojamos nuo priešmokyklinės ir pirmosios klasės, tampa savarankiško ir įvairiapusio mokymosi kompetencijomis vaikams augant. Socialinių įgūdžių pamokos, kur vaikai mokosi įsiklausyti į save ir išgirsti kitą, mokosi priimti kitokį, būti, kurti ir augti sociumo dalimi drauge prisidedant prie šitos bendruomenės kūrimo.
Ir šeštoje, ir vienuoliktoje klasėje, ir bet kurio pasaulio universitete šie įgūdžiai vienodai svarbūs ir reikalingi. Ir tam, kad jų įgytume ir naudotume net nesusimąstydami, taip kaip kvėpuojame, turime to mokytis mokykloje. Taip, kaip mokomės matematikos, fizinių įgūdžių, kalbų, ir empatijos. Į mokyklą ateiname mokytis ir išmokti. Priminkime tai sau ir vaikams.