Išmanieji telefonai ir socialiniai tinklai tapo viena rimčiausių grėsmių vaikų psichinei sveikatai ir gebėjimui mokytis. Tai nėra tik „skonio“ ar auklėjimo stiliaus klausimas – technologijų industrija sąmoningai kuria priklausomybę, išnaudodama vaikų ir paauglių dar nesusiformavusią savikontrolę.
Tikėtis, kad vaikas pats „susitvarkys“, kai net suaugusiesiems tai sunku, yra neatsakinga. Ilgos valandos prie ekranų siejamos su augančiu nerimu, dėmesio problemomis, emociniu dirglumu ir paviršutinišku mąstymu.
Keleto tarptautinių ir nacionalinių tyrimų duomenys* rodo, kad vaikai prie ekranų pramogoms kasdien praleidžia kelias valandas, o socialiniai tinklai pasiekiami jau nuo pradinio amžiaus. Tuo metu smegenų sritys, atsakingos už sprendimų priėmimą, savikontrolę ir emocijų valdymą, dar tik vystosi. Rezultatas – karta, kuri greitai reaguoja į dirgiklius, bet sunkiai susitelkia, gilinasi ir kuria prasmingus ryšius. Neatsitiktinai vis daugiau šalių pradeda tai vertinti kaip visuomenės sveikatos problemą, o ne asmeninį pasirinkimą.
Būtent todėl šiandien vis dažniau kalbama ne apie asmeninį pasirinkimą, o apie visuomenės sveikatos problemą. Kol mes, suaugusieji, ginčijamės apie vaikų „teisę“ į telefoną ar žaidžiame naiviai suprastą pedagoginį humanizmą, technologijų industrija be jokios etinės atsakomybės vykdo didžiausią istorijoje eksperimentą su vaikų psichika. Tikėtis, kad dešimtmetis ar net šešiolikmetis „įveiks“ šią sistemą vien valios pastangomis, nėra ugdymas – tai suaugusiųjų aplaidumas.
Kiekvieną minutę, kai vaikas paniręs į chaotišką naršymą, mes nieko neugdome ir nieko nelaviname. Tuo metu, kai galėtų būti stiprinamas lėtas, analitinis mąstymas, gebėjimas matyti visumą ir suprasti prasmę, formuojamas fragmentuotas dėmesys, nuolatinė vidinė įtampa ir dirglumas. Prarandamas ne tik laikas, bet ir gebėjimas būti su kitu žmogumi – kalbėtis, klausytis, spręsti problemas kartu, kurti tikrus, ne virtualius ryšius.
Todėl mokykloms ir tėvams reikia aiškių ribų: telefonai neturėtų būti naudojami pamokų ir pertraukų metu, ekranams – ne vieta miegamuosiuose, o bendravimas be telefonų turi tapti norma. Vaikams būtinas ne nuolatinis skaitmeninis stimuliavimas, o laikas nuobodžiavimui, gyvam bendravimui, žaidimams ir bendroms veikloms. Tai gali būti nepatogu ir „nepopuliaru“, tačiau vaikų gebėjimas mąstyti, jausti ir kurti ryšius yra svarbesnis už trumpalaikį komfortą. Tai ne technologijų klausimas. Tai vaikystės, santykio ir ateities klausimas.
a) Qustodio elektroninio saugumo bendrovės tyrimo ataskaita „The Digital Dilemma: 2024 Annual Data Report“ https://static.qustodio.com/public-site/uploads/2025/01/16120043/Digital_Dilemma_2024_Qustodio_Data_Report.pdf; b) Telia ir KOG instituto bendro tyrimo apie vaikų saugumą, privatumą ir tėvų elgesį socialiniuose tinkluose 2024 m. ataskaita https://www.telia.lt/blog/vaiku-apsauga-socialiniuose-tinkluose-5-tyrimais-paremti-patarimai.